Saliamono pašaukti visi Izraelio seniūnai – visi giminių galvos ir izraelitų protėvių namų vadai – susirinko pas karalių Saliamoną Jeruzalėje perkelti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto, tai yra Siono.
Tuo tarpu karalius Saliamonas ir pas jį priešais Skrynią susirinkusi visa Izraelio bendrija atnašavo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaityti, nei apskaičiuoti.
Kartys taip kyšojo, kad jų galai buvo matyti iš šventos vietos priešais vidinę šventyklą, bet iš lauko jų matyti nebuvo įmanoma. Ten jos tebėra iki šios dienos.
‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neišsirinkau miesto nė iš vienos Izraelio giminės statybai Namų, kuriuose gyventų mano vardas. Tačiau išsirinkau Dovydą valdyti savo tautą Izraelį’.
Dabar VIEŠPATS įvykdė duotą pažadą: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, įžengiau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.
meldėsi: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei aukštai danguje, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimosios meilės Sandorą su savo tarnais, kurie tau ištikimi visa širdimi.
Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: ‘Nestigs tau niekada mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys paisys savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje’.
Bet ar iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau!
Težvelgia dieną naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią sakei: ‘Ten gyvens mano vardas!’, – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje.
išgirsk danguje ir nedelsk paskelbti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.
Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, tau nusidėjusi, bet grįžtų vėl pas tave, šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose,
Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo ir tu juos baudi, bet jie melstųsi šioje vietoje, šlovintų tavo vardą ir gręžtųsi nuo savo nuodėmės,
išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo tautos Izraelio, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turi eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį davei savo tautai kaip paveldą.
Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų kurią nors krašto gyvenvietę, kad ir kokia būtų nelaimė, kad ir kokia būtų liga,
išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, tad suteik kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais,
išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko svetimtautis tavęs prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą ir garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu vadinami Namai, kuriuos pastačiau.
Kai tavo tauta eis į mūšį su savo priešu, kad ir kokiu keliu tu juos siųstum, ir melsis VIEŠPAČIUI, atsigręžę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui,
O kai jie tau nusidės, nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešams, kad būtų išvesti belaisviais į kraštą, tolimą ar artimą,
tačiau krašte, į kurį buvo nuvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs priešų krašte, tardami: ‘Nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgdamiesi’, –
sugrįš pas tave visa širdimi ir siela krašte priešų, išvedusių juos į nelaisvę, melsis tau, atsigręžę į savo kraštą, kurį tu davei jų protėviams, ir į Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui,
ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai visus jų nusikaltimus, kuriais jie tau nusikalto. Būk jiems gailestingas akivaizdoje tų, kurie išvedė juos į nelaisvę, kad būtų jiems gailestingi,
Juk tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu, kaip tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai per savo tarną Mozę, kai iš Egipto išvedei mūsų protėvius“.
Baigęs visą šią maldą ir prašymą VIEŠPAČIUI, Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais VIEŠPATIES aukurą, kur buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis.
„Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs. Nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš visų jo dosnių pažadų, duotų per savo tarną Mozę.
Tebūna šie mano žodžiai, kuriais aš meldžiausi VIEŠPATIES akivaizdoje, arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis palaikytų savo tarną ir savo tautą Izraelį kasdieniuose reikaluose,
Kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI Saliamonas atnašavo dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino VIEŠPATIES Namus.
Tą pačią dieną karalius pašventino kiemo vidurį, kuris buvo VIEŠPATIES Namų priekyje. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, javų atnašas ir bendravimo aukų riebiąsias dalis, nes vario aukuras, stovintis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas sutalpinti deginamąsias aukas, javų atnašas ir bendravimo aukų riebiąsias atnašas.
Taigi Saliamonas ir su juo visas Izraelis – didžiulė bendrija, žmonės nuo Lebo Hamato iki pat Egipto upės – tuo metu šventė iškilmę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje septynias dienas.
Aštuntą dieną jis paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.