Net anksčiau, dar Sauliui esant karaliumi, tu išvesdavai ir parvesdavai Izraelį iš visų mūšių. VIEŠPATS, tavo Dievas, pasakė tau: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį, tu būsi mano tautos Izraelio vadas’“.
Taigi visi Izraelio seniūnai suėjo Hebrone pas Dovydą, ir Hebrone Dovydas sudarė su jais sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį, duotą per Samuelį.
Štai vadai Dovydo galiūnų, teikusių jam didelę paramą karalystėje drauge su visu Izraeliu ir padėjusių jam tapti karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį Izraeliui.
Jis buvo su Dovydu prie Pas Damimų, kai filistinai ten buvo susitelkę mūšiui. Ten buvo dirvos sklypas, pilnas miežių. Žmonėms traukiantis nuo filistinų,
Tada trejetas prasiveržė pro filistinų įgulą ir pasėmę vandens iš talpyklos prie Betliejaus vartų parnešė Dovydui. Bet Dovydas nenorėjo jo gerti ir išliejo kaip atnašą VIEŠPAČIUI.
„Gink, Dieve, – sakė jis, – jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami“. Užtat jis nenorėjo vandens gerti. Tokie buvo šių galiūnų žygdarbiai.
Jehojados sūnus Benaja buvo narsus vyras iš Kabceelio, atlikęs didelius žygdarbius. Jis nukovė du Arielio sūnus iš Moabo. Kartą sniegingą dieną nusileidęs į duobę, jis užmušė liūtą.
Be to, jis nukovė vieną egiptietį, penkių uolekčių ūgio milžiną. Nors egiptietis turėjo rankoje ietį kaip audėjo riestuvą, Benaja išėjo prieš jį su vėzdu ir išplėšęs ietį iš egiptiečio rankos nukovė jo paties ietimi.