|
| 1 |
|
| Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų? |
|
| 2 |
|
| Žmonės perkelia ežiaženklius, pagrobia kaimenes ir kerdžius. |
|
| 3 |
|
| Nusiveda našlaičių asilą, paima našlės jautį užstatu. |
|
| 4 |
|
| Beturčius nustumia nuo kelio, priverčia visus vargšus slėptis. |
|
| 5 |
|
| Kaip laukiniai asilai dykumoje jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams. |
|
| 6 |
|
| Jie derlių nuima ne savo lauke, vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne. |
|
| 7 |
|
| Naktį praleidžia nuogi, be drabužių, šaltyje antklodės neturėdami. |
|
| 8 |
|
| Kalnų lietaus permerkti, jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės. |
|
| 9 |
|
| Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės, paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu. |
|
| 10 |
|
| Jie vaikščioja nuogi, be apdaro; nors alkani, bet turi nuimti derlių; |
|
| 11 |
|
| tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų; mi̇̀na vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį. |
|
| 12 |
|
| Miestuose mirštantieji dejuoja, sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas negirdi jų maldos. |
|
| 13 |
|
| Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą, nežino nieko apie jos kelius ir eiti jos takais atsisako. |
|
| 14 |
|
| Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi užmušti vargšo ir beturčio; naktį jis eina vogti. |
|
| 15 |
|
| Ir svetimautojo akys laukia sutemos: ‘Niekas manęs nematys’, – murma jis, gobtuvu slėpdamas veidą. |
|
| 16 |
|
| Tamsoje vagys įsilaužia į namus, bet dieną jie nesirodo; kas yra šviesa, jie nežino. |
|
| 17 |
|
| Mirties tamsa jiems visiems rytas, nes jie mirties tamsos draugai. |
|
| 18 |
|
| Jie – ant vandens plūduriuojantis šiaudas. Prakeikta jų dalis žemėje; tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link! |
|
| 19 |
|
| Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis, taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo! |
|
| 20 |
|
| Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs; užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis. |
|
| 21 |
|
| Jie skriaudžia bevaikę moterį ir nepadeda našlei. |
|
| 22 |
|
| Dievas savo jėga suvaldo engėjus; jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta. |
|
| 23 |
|
| Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi, bet stebi visus jų kelius. |
|
| 24 |
|
| Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta; nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas, nusvyra kaip javų varpos. |
|
| 25 |
|
| Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau, arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“ |
|
|
|
|