|
| 1 |
|
| Tad dabar, Jobai, klausykis mano kalbos, įsiklausyk į kiekvieną žodį. |
|
| 2 |
|
| Štai atveriu aš burną, ir mano žodžiai ant liežuvio galo. |
|
| 3 |
|
| Mano žodžiai eis iš pačios širdies, mano lūpos tars gryną tiesą. |
|
| 4 |
|
| Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą. |
|
| 5 |
|
| Jei pajėgi, atsakyk man; pasirenk ir kibk į mane! |
|
| 6 |
|
| Dievo akyse aš tau lygus; aš irgi paimtas iš molio. |
|
| 7 |
|
| Tad nėra tau ko manęs bijoti, ir mano ranka tavęs neprislėgs. |
|
| 8 |
|
| Iš tikrųjų tu kalbėjai man tiesiai į ausis, aš girdėjau tavo žodžių skambesį. |
|
| 9 |
|
| Tu sakai: ‘Esu tyras, nenusižengęs; esu nekaltas, nėra manyje kaltės. |
|
| 10 |
|
| Bet jis randa dingsčių prieš mane, laiko mane savo priešu; |
|
| 11 |
|
| mano kojas jis deda į šiekštą, stebi visus mano takus’. |
|
| 12 |
|
| Čia tu neteisus, aš tau sakau, nes Dievas didesnis už žmogų. |
|
| 13 |
|
| Kam gi bylinėjiesi su juo, kad jis neatsako tau žodis į žodį? |
|
| 14 |
|
| Juk Dievas kalba daug kartų, nors žmonės to ir nesupranta, |
|
| 15 |
|
| sapne, nakties regėjime, žmonėms giliai įmigus ir gulint lovose. |
|
| 16 |
|
| Tada jis atveria žmonėms ausis ir, juos įspėdamas, sukelia baimę, |
|
| 17 |
|
| kad užkirstų kelią žmogui pikta daryti, kad apsaugotų jį nuo puikybės, |
|
| 18 |
|
| kad išgelbėtų jo gyvastį nuo kapo, o gyvybę – nuo kalavijo. |
|
| 19 |
|
| Žmogų pamoko ir skausmai lovoje, ir nesiliaujanti kaulų gėla. |
|
| 20 |
|
| Sergančiam žmogui koktu pasižiūrėti į maistą, net skanėstų jis negali pakęsti. |
|
| 21 |
|
| Jo kūnas taip sunyksta, kad sunku į jį žiūrėti, o kaulai, kadaise nematomi, dabar kyšo. |
|
| 22 |
|
| Prie kapo duobės jis priartėja, jo gyvastis – prie mirusiųjų buveinės. |
|
| 23 |
|
| Jeigu tuomet prie jo prieitų angelas, vienas tarpininkas iš tūkstančių, norėdamas parodyti žmogui jo pareigą, |
|
| 24 |
|
| atjaustų jį ir sakytų: ‘Neleisk jam žengti į kapą, radau jam išpirką. |
|
| 25 |
|
| Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!’ – |
|
| 26 |
|
| žmogus melstųsi Dievui, ir jis išklausytų, leistų eiti į jo Artumą su džiaugsmu, nes Dievas grąžintų mirtingajam jo teisumą. |
|
| 27 |
|
| Tas žmogus skelbtų kitiems sakydamas: ‘Nusidėjau, nusižengiau, bet Dievas nebaudė manęs kaip buvau nusipelnęs. |
|
| 28 |
|
| Jis išgelbėjo mano gyvastį nuo kapo, ir aš matau gyvenimo šviesą’. |
|
| 29 |
|
| Iš tikrųjų Dievas daro visa tai žmogui ne vieną kartą, |
|
| 30 |
|
| norėdamas pargrąžinti nuo kapo, kad jis pamatytų gyvenimo šviesą. |
|
| 31 |
|
| Dėmėkis tai, Jobai, klausykis manęs! Tylėk, o aš kalbėsiu. |
|
| 32 |
|
| Jei turi ką atsakyti, sakyk; kalbėk, nes man malonu būtų tave pateisinti. |
|
| 33 |
|
| Jei ne, tai klausykis manęs; tylėk, aš pamokysiu tave išminties“. |
|
|
|
|