|
| 1 |
|
| Paskui Elihuvas tęsė kalbą sakydamas: |
|
| 2 |
|
| „Pakęsk mane dar šiek tiek, pamokysiu tave, nes dar turiu šį tą pasakyti Dievo vardu. |
|
| 3 |
|
| Savo žinojimą atsinešu iš toli ir pateisinsiu savo Kūrėją. |
|
| 4 |
|
| Iš tikrųjų mano žodžiai – ne melas; prieš save matote žmogų, kuris tikrai žino. |
|
| 5 |
|
| Štai Dievas yra galingas, bet neniekina nė vieno; jis galingos jėgos ir širdies. |
|
| 6 |
|
| Nedorėliui gyventi jis neleidžia, bet kenčiantiems yra teisingas. |
|
| 7 |
|
| Nuo teisiųjų jis nenugręžia akių, į sostą su karaliais juos amžiams sodina ir išaukština juos. |
|
| 8 |
|
| Įsipainiojusiems į grandines ir skausmo pinklių pagautiems |
|
| 9 |
|
| jis parodo, ką jie padarė – ir kaip nusikalto įžūliai pasielgę. |
|
| 10 |
|
| Jis atveria jų ausis perspėjimo žodžiui, įsako jiems gręžtis nuo pikta. |
|
| 11 |
|
| Jeigu paklauso ir jam tarnauja, savo dienas jie užbaigia laimingai ir savo metus prabangiai. |
|
| 12 |
|
| Bet jei nepaklauso, žūva nuo kalavijo ir miršta nieko nesuvokę. |
|
| 13 |
|
| Nedorieji tik tūžta širdyje, kai jis ištinka juos, ir pagalbos nesišaukia. |
|
| 14 |
|
| Jie miršta dar savo jaunystėje, baigdami gyvenimą tarp apeigoms skirtų kekšių. |
|
| 15 |
|
| Bet kenčiantįjį Dievas išgelbsti per jo kančią ir jo ausį atveria per nelaimę. |
|
| 16 |
|
| Ir tave jis viliojo iš nežinios nasrų į erdvią vietą, kur niekas nevaržo, o stalas nukrautas geriausiais valgiais. |
|
| 17 |
|
| Bet jei tu spręsi kaip nedorėlis, patį tave ištiks teismas ir teisingumas. |
|
| 18 |
|
| Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas ir kyšių dydis tavęs neišvestų iš kelio. |
|
| 19 |
|
| Argi ištikus bėdai tau padės tavo turtai ir visos galingos pastangos? |
|
| 20 |
|
| Nelauk, kad ateitų naktis, kai tautos staiga pranyks. |
|
| 21 |
|
| Saugokis, kad nesigręžtum į pikta! Juk dėl to turėjai kentėti skausmą. |
|
| 22 |
|
| Atmink, kokia didinga Dievo galybė! Kas gali taip pamokyti, kaip daro jis? |
|
| 23 |
|
| Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis, arba prikišti jam: ‘Tu neteisingai pasielgei’? |
|
| 24 |
|
| Atmink, kad turi̇̀ šlovinti jo darbus, apie kuriuos mirtingieji giedojo giesmes. |
|
| 25 |
|
| Visa žmonija mato Dievo darbus, kiekvienas žvelgia į jį iš toli. |
|
| 26 |
|
| Iš tikrųjų Dievas – didis, ir viršija mūsų pažinimą; jo metų skaičius neištiriamas. |
|
| 27 |
|
| Juk savo buveinėje jis sukuria vandens lašus, ir iš gausybės jie susiburia į lietų, |
|
| 28 |
|
| kurį debesys gausiai išlieja ant mirtingųjų. |
|
| 29 |
|
| Ar gali kas suprasti debesų išskleidimą ir perkūno griausmus iš jo buveinės? |
|
| 30 |
|
| Štai jis žaibuoja per visą padangę, jūros gelmės yra jo sostas. |
|
| 31 |
|
| Juk taip jis maitina tautas ir parūpina apsčiai maisto. |
|
| 32 |
|
| Savo rankose jis laiko žaibą, nurodo jam, kur trenkti. |
|
| 33 |
|
| Už jį kalba jo perkūnija ir uždega pyktį dėl nedorybės. |
|
|
|
|