|
| 1 |
|
| Tada Jobas atsakydamas tarė: |
|
| 2 |
|
| „Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta, ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių! |
|
| 3 |
|
| Juk jos nusvertų jūros smiltis. Todėl mano žodžiai buvo aštrūs. |
|
| 4 |
|
| Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane, ir mano dvasia čiulpia jų nuodus, Dievo siaubas gaubia mane. |
|
| 5 |
|
| Argi bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės? Argi baubia jautis, turėdamas pašaro? |
|
| 6 |
|
| Argi kas valgo prėską beskonį maistą? Argi turi skonį piktžolių sunka? |
|
| 7 |
|
| Toks maistas man koktus; jis tarsi maistas ligonio. |
|
| 8 |
|
| O, kad mano prašymas būtų patenkintas ir Dievas suteiktų, ko trokštu! |
|
| 9 |
|
| Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti, duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti, |
|
| 10 |
|
| tai būtų man paguoda! Džiaugčiausi net veriančiu skausmu, nes neatmečiau Šventojo žodžių. |
|
| 11 |
|
| Kokios gi mano jėgos, kad galėčiau tai pakelti? Kiek ilgai man gali užtekti kantrybės? |
|
| 12 |
|
| Nejau mano jėgos – akmens stiprumo, o mano trapi prigimtis – žalvario? |
|
| 13 |
|
| Iš tikrųjų pats sau padėti negaliu, man atimtos visos išgalės. |
|
| 14 |
|
| Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių, ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne. |
|
| 15 |
|
| Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai, išdžiūstantys per sausrą. |
|
| 16 |
|
| Tirpstančio sniego ir ledų jie būna prigrūsti, |
|
| 17 |
|
| bet kaitrai užėjus pranyksta, kai karšta, pasitraukia iš savo vietos. |
|
| 18 |
|
| Karavanai suka iš kelio jų ieškodami, klajoja ir pražūva dykumoje. |
|
| 19 |
|
| Karavanai iš Temos jų ieško, vilkstinės iš Šebos jų viliasi. |
|
| 20 |
|
| Bet jie nusivilia, tuščiai tikėjęsi, pasiekia tas vietas ir apstulbsta. |
|
| 21 |
|
| Tad tokie dabar man esate: matote mano negandas, bet išsigandote. |
|
| 22 |
|
| Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’? Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’? |
|
| 23 |
|
| Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’? Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’? |
|
| 24 |
|
| Mokykite mane, ir aš tylėsiu, parodykite, kur mano suklysta. |
|
| 25 |
|
| Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai! Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai? |
|
| 26 |
|
| Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais? |
|
| 27 |
|
| Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio ir parduotumėte savo bičiulį. |
|
| 28 |
|
| Bet malonėkite pažvelgti į mane: į akis jums nemeluosiu. |
|
| 29 |
|
| Prašyčiau pasvarstyti, kad nebūtų neteisybės; apsvarstykite, aš vis dar teisus! |
|
| 30 |
|
| Argi mano liežuvis suktas? Ar aš neatskiriu nelaimės, kai ją patiriu? |
|
|
|
|