|
| 1 |
|
| Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Koracho sūnų maskilas. Meilės giesmė. |
|
| 2 |
|
| Širdis man tvinsta kilniais žodžiais, kai dedu šias eiles karaliui; mano liežuvis – kaip įgudusio rašytojo plunksna. |
|
| 3 |
|
| Tu viršiji visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės. Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą! |
|
| 4 |
|
| Karžygy, sekis kalaviją prie juosmens savo garbėje ir didybėje! |
|
| 5 |
|
| Savo didybėje žygiuok pergalingai ginti tiesos ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų! |
|
| 6 |
|
| Útrios tavo strėlės; jos perveria karaliaus priešų širdį, ir tautos puola tau prie kojų. |
|
| 7 |
|
| Tavo sostas, Dieve, išsilaikys per amžių amžius, tavo karališkasis skeptras – teisingumo skeptras. |
|
| 8 |
|
| Tu brangini, kas teisu, ir nekenti, kas nedora. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus. |
|
| 9 |
|
| Tavo drabužiai kvepia mira, alaviju ir kasija. Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų stygų garsai tave linksmina. |
|
| 10 |
|
| Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu iš Ofyro. |
|
| 11 |
|
| Klausykis, dukterie, įsidėmėk ir įsiklausyk, užmiršk savo tautą ir tėvo namus. |
|
| 12 |
|
| Karalius trokš tavo grožio, nes jis tavo viešpats, tad turi jam paklusti. |
|
| 13 |
|
| Tyro žmonės neša tau dovanas, šalies turtuoliai stengsis tau įtikti |
|
| 14 |
|
| visokiais turtais. Karalaitė – rūmuose; kokia ji graži! Jos apdaras aukso siūlais išsiuvinėtas. |
|
| 15 |
|
| Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi ji vedama į vidų pas karalių; pamergės – jos draugių palyda – atvedamos prie tavęs. |
|
| 16 |
|
| Lydimos džiūgavimų ir krykštavimų, jos įeina į karaliaus rūmus. |
|
| 17 |
|
| Tau tėvus atstos tavo sūnūs; tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje. |
|
| 18 |
|
| Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas, todėl tautos girs tave per amžių amžius. |
|
|
|
|