|
| 1 |
|
| Asafo psalmė. Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba, jis sušaukia visą žemę nuo Rytų ligi Vakarų. |
|
| 2 |
|
| Iš Siono, grožio viršūnės, Dievas švyti. |
|
| 3 |
|
| Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai; pirma jo – ryjanti ugnis, aplink jį – smarki audra. |
|
| 4 |
|
| Jis pasišaukia dangų ir žemę savo tautos teismui. |
|
| 5 |
|
| „Atveskite man ištikimuosius, kurie atnašaudami auką sudarė Sandorą su manimi!“ |
|
| 6 |
|
| Tada dangus skelbia jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas. |
|
| 7 |
|
| „Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu, Izraeli, aš kaltinsiu tave. Aš Dievas, tavo Dievas. |
|
| 8 |
|
| Peikiu jus ne dėl jūsų aukų, nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau. |
|
| 9 |
|
| Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio ar ožio iš jūsų gardų. |
|
| 10 |
|
| Juk man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų. |
|
| 11 |
|
| Žinau visus laukinius paukščius; visa, kas juda laukuose, yra mano. |
|
| 12 |
|
| Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame. |
|
| 13 |
|
| Argi aš valgau jaučių mėsą ar geriu ožių kraują? |
|
| 14 |
|
| Atnašauk Dievui bendravimo auką ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam. |
|
| 15 |
|
| Šaukis manęs vargo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi“. |
|
| 16 |
|
| Bet nedorėliui Dievas sako: „Kokią teisę turi kartoti mano įstatus ir kalbėti apie mano Sandorą! |
|
| 17 |
|
| Juk nekenti mano auklėjimo ir atmeti mano įsakus. |
|
| 18 |
|
| Vagį pamatęs, tampi jo bendru ir bičiuliaujiesi su tais, kurie svetimauja. |
|
| 19 |
|
| Savo lūpoms davei valią piktam, tavo liežuvis skleidžia apgaulę. |
|
| 20 |
|
| Sėdi ir apkalbi savo brolį, šmeiži savo motinos vaiką. |
|
| 21 |
|
| Visa tai padarei, bet aš nieko nesakiau, ir tu manei, kad aš esu toks, kaip tu. Tad dabar tave peikiu ir kaltinu. |
|
| 22 |
|
| Tad suvokite tai, užmirštantieji Dievą, antraip jus suplėšysiu, ir nebus kas jus išgelbėtų. |
|
| 23 |
|
| Kas aukoja bendravimo auką, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“. |
|
|
|
|