|
| 1 |
|
| Etano Ezeracho maskilas. |
|
| 2 |
|
| Giedosiu, VIEŠPATIE, apie tavo gerumo darbus amžinai, savo lūpomis apsakysiu visoms kartoms tavo ištikimybę. |
|
| 3 |
|
| Juk išpažįstu, kad tavo ištikimoji meilė amžina, tavo ištikimybė tvirta kaip dangaus skliautas. |
|
| 4 |
|
| Tu pasakei: „Aš sudariau Sandorą su savo išrinktuoju, prisiekiau savo tarnui Dovydui: |
|
| 5 |
|
| ‘Tavo palikuonis bus visuomet karalius; patvirtinsiu tavo sostą visoms kartoms’“. |
|
| 6 |
|
| Dangus tešlovina tavo nuostabius darbus, VIEŠPATIE, tavo ištikimybę šventųjų sueigoje! |
|
| 7 |
|
| Juk kas gali padangėse prilygti VIEŠPAČIUI, kas tarp dangiškųjų būtybių panašus į VIEŠPATĮ? |
|
| 8 |
|
| Dievas kelia šiurpą šventųjų taryboje, visi jo pagarbiai bijo. |
|
| 9 |
|
| O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kas panašus į tave? Galingas tu, VIEŠPATIE, ir visur ištikimas! |
|
| 10 |
|
| Tu valdai šėlstančią Jūrą ir bangoms įtūžus jas sutramdai. |
|
| 11 |
|
| Tu sutraiškei Rahabą lyg lavoną, galinga ranka išblaškei savo priešus. |
|
| 12 |
|
| Tavo dangūs, tavo žemė, pasaulis ir visa, kas jame; tu tvirtai juos pastatei. |
|
| 13 |
|
| Šiaurę ir Pietus tu sukūrei, Taboras ir Hermonas džiugiai šlovina tavo vardą. |
|
| 14 |
|
| Koks tu galingas! Stipri tavo ranka, vi̇̀sa pasiekianti tavo dešinė! |
|
| 15 |
|
| Teisumas ir teisingumas – tavo sosto pamatas, gerumas ir tiesa tau tarnauja. |
|
| 16 |
|
| Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. |
|
| 17 |
|
| Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino. |
|
| 18 |
|
| Tu teiksi mums didžias pergales, tavo malone išaukštinta mūsų galybė. |
|
| 19 |
|
| Juk nuo VIEŠPATIES priklauso mūsų skydas, nuo Izraelio Šventojo – mūsų karalius. |
|
| 20 |
|
| Tada kalbėjai regėjime ir savo ištikimiesiems sakei: „Galiūnui uždėjau vainiką, išaukštinau išrinktąjį iš tautos. |
|
| 21 |
|
| Radau savo tarną Dovydą, patepiau jį savo šventuoju aliejumi. |
|
| 22 |
|
| Mano ranka visada bus su juo, o mano petys jį stiprins. |
|
| 23 |
|
| Joks priešas jo neengs nei nedorėlis nenugalės. |
|
| 24 |
|
| Sunaikinsiu jo priešus, parblokšiu visus, kurie jo nekenčia. |
|
| 25 |
|
| Jį lydės mano ištikimybė ir gerumas, o jo galybė per mano vardą bus išaukštinta. |
|
| 26 |
|
| Pajungsiu jūrą jo valdžiai, upes – jo dešinei. |
|
| 27 |
|
| Jis man sakys: ‘Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo Uola!’ |
|
| 28 |
|
| Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių. |
|
| 29 |
|
| Per amžius remsiu jį savo ištikimąja meile; mano Sandora su juo liks visados tvirta. |
|
| 30 |
|
| Padarysiu jo palikuonis amžinus, ir jo sostas bus kaip dangaus diẽnos. |
|
| 31 |
|
| Jei jo vaikai nusigręžtų nuo mano Įstatymo ir negyventų pagal mano įsakus, |
|
| 32 |
|
| jei jie laužytų mano įstatus ir nesilaikytų mano įsakymų, |
|
| 33 |
|
| bausiu jų nusikaltimą rykšte ir jų kaltę botago kirčiais. |
|
| 34 |
|
| Bet savo gerumo jam neatšauksiu, savo ištikimybės nesulaužysiu. |
|
| 35 |
|
| Savo Sandoros su juo nelaužysiu, savo lūpų pažado nekeisiu. |
|
| 36 |
|
| Visiems laikams prisiekiau savo šventumu, ir Dovydui niekada nemeluosiu. |
|
| 37 |
|
| Per amžius gyvuos jo palikuonys; jo sostas bus kaip saulė mano akyse, |
|
| 38 |
|
| Kaip mėnulis, visada ištikimas liudytojas dangaus skliaute“. |
|
| 39 |
|
| Bet tu atmetei ir atstūmei, įniršai ant savo pateptojo. |
|
| 40 |
|
| Atsisakei Sandoros su savo tarnu, numetei jo vainiką ant žemės. |
|
| 41 |
|
| Nugriovei visas jo miestų sienas, visas jo tvirtoves pavertei griuvėsiais. |
|
| 42 |
|
| Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia; kaimynams jis tapo pasityčiojimu. |
|
| 43 |
|
| Jo priešų dešinę išaukštinai pergale, pradžiuginai jo priešus. |
|
| 44 |
|
| Net jo kalavijo ašmenis atšipinai ir mūšyje jam nepadėjai. |
|
| 45 |
|
| Atėmei jam iš rankos skeptrą, o jo sostą nuvertei ant žemės. |
|
| 46 |
|
| Sutrumpinai jo jaunystės dienas, užtraukei jam gėdą. |
|
| 47 |
|
| Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai? Kiek ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis? |
|
| 48 |
|
| Atmink, koks trumpas mano gyvenimas, kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius! |
|
| 49 |
|
| Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti? Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės? |
|
| 50 |
|
| Kurgi, Viešpatie, tavo senoji meilė, kurią prisiekei Dovydui būdamas ištikimas? |
|
| 51 |
|
| Atmink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi, kaip aš nešiojuosi širdyje tautų užgaules, |
|
| 52 |
|
| kuriomis tavo priešai tyčiojosi, VIEŠPATIE, kuriomis tyčiojosi iš tavo pateptojo žingsnių. |
|
| 53 |
|
| Tebūna pagarbintas VIEŠPATS per amžius! Amen! Amen! |
|
|
|
|