|
| 1 |
|
| Choro vadovui. „Sūnaus mirties“ melodija. Dovydo psalmė. |
|
| 2 |
|
| Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, iš visos širdies, apsakysiu visus tavo nuostabius darbus. |
|
| 3 |
|
| Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje, šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis. |
|
| 4 |
|
| Tau pasirodžius, mano priešai traukiasi, parpuola ir miršta. |
|
| 5 |
|
| Mat tu gini mano teisę ir bylą, sėdėdamas soste kaip teisusis teisėjas. |
|
| 6 |
|
| Tu grūmoji pagonims ir sunaikini nedorėlius, jų vardą ištrini amžiams. |
|
| 7 |
|
| Priešo neliko – amžini griuvėsiai; tu sugriovei jų miestus, dingo net jų vardai. |
|
| 8 |
|
| O VIEŠPATS lieka amžinai; savo sostą jis pastatė teismui. |
|
| 9 |
|
| Jis teisia pasaulį teisumu; tautas jis teisia bešališkai. |
|
| 10 |
|
| VIEŠPATS – nuengtųjų tvirtovė, tvirtovė nelaimės metu! |
|
| 11 |
|
| Kas brangina tavo vardą, tas pasitiki tavimi, nes tu, VIEŠPATIE, niekada neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos. |
|
| 12 |
|
| Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI, kuris gyvena Sione! Skelbkite tautoms jo darbus! |
|
| 13 |
|
| Juk jis neužmiršta varguolių šauksmo, rūpinasi jais nekalto kraujo gynėjas. |
|
| 14 |
|
| Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE! Žiūrėk, ką aš kenčiu nuo tų, kurie manęs neapkenčia. Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo mirties, |
|
| 15 |
|
| kad Siono vartuose galėčiau skelbti visus tavo šlovės darbus ir džiaugtis tavo išganymu. |
|
| 16 |
|
| Tautos įgriuvo į savo iškastą duobę, jų kojos įkliuvo į jų pačių paspęstas pinkles. |
|
| 17 |
|
| VIEŠPATS apsireiškia teisdamas, nedorą žmogų jis apraizgo jo paties kėslais.. |
|
| 18 |
|
| Visi nedori žmonės yra pakeliui į Šeolą, ir visi pagonys, kurie užmiršta Dievą. |
|
| 19 |
|
| Ne visuomet varguolis bus užmirštas, ir skurdžiai ne visai praras viltį. |
|
| 20 |
|
| Pakilk, VIEŠPATIE! Neleisk mirtingajam paimti viršų! Tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje. |
|
| 21 |
|
| Įvaryk jiems baimės, VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos – tik žmonės! |
|
|
|
|