Matydami, kad Mozė uždelsė nusileisti nuo kalno, žmonės susirinko prie Aarono ir sakė jam: „Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei — tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“.
Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam, sakydami: ‘Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’“
Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka?
Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai.
Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai’“.
Tada Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamasis rankose dvi Sandoros plokštes — plokštes, prirašytas abiejose pusėse; vienoje ir kitoje pusėje jos buvo prirašytos.
Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai stovyklos, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį’“.
Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Bet kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę“.