„Įkišk dar sykį ranką į užantį“, — vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį, o kai ištraukė, žiūri — ji tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas.
Bet jeigu jie nepatikėtų nė šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju“.
Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus — nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“.
Tuomet VIEŠPATS supyko ant Mozės ir tarė: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis.
Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: „Prašyčiau leisti man grįžti pas giminę į Egiptą ir pasižiūrėti, ar jie dar gyvi“. Jetras atsakė Mozei: „Eik ramybėje!“
O VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti.
Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų’“.