|
| 1 |
|
| Mano vaike, jei laidavai savo kaimynui, jei kitam už jį padavei ranką, |
|
| 2 |
|
| esi susisaistęs savo lūpų pareiškimu, esi įkliuvęs per savo ištartą žodį, |
|
| 3 |
|
| daryk ką nors, mano vaike, ir išsinarpliok, nes esi patekęs į savo kaimyno rankas: eik kẽliais ir maldauk savo kaimyno. |
|
| 4 |
|
| Neužmik ir neužmerk akių, |
|
| 5 |
|
| kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo, kaip paukštis nuo gaudytojo. |
|
| 6 |
|
| Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. |
|
| 7 |
|
| Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo, |
|
| 8 |
|
| ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka peną per pjūtį. |
|
| 9 |
|
| Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego? |
|
| 10 |
|
| „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti“, – |
|
| 11 |
|
| ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, o nepriteklius – kaip ginkluotas karys. |
|
| 12 |
|
| Suktas ir nedoras žmogus gyvena apgaulingai kalbėdamas, |
|
| 13 |
|
| jis merkia akimi, nenustovi vietoje, rodo ženklus pirštais, |
|
| 14 |
|
| klastinga širdimi rengia pikta nuolat sėdamas vaidus. |
|
| 15 |
|
| Žūtis tokį žmogų ištiks staiga, akimirksniu, be vilties atsitiesti. |
|
| 16 |
|
| Šešių dalykų VIEŠPATS nekenčia, o septyni jam kelia pasibjaurėjimą: |
|
| 17 |
|
| išpuikusios akys, melagingas liežuvis, nekaltą kraują liejančios rankos, |
|
| 18 |
|
| nedoras pinkles rezganti širdis, pikta daryti skubančios kojos, |
|
| 19 |
|
| neteisingai liudijantis melagingas liudytojas ir šeimoje vaidus sėjantis žmogus. |
|
| 20 |
|
| Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir neatmesk savo motinos mokymo. |
|
| 21 |
|
| Laikyk juos pasirišęs prie širdies, pasikabink ant kaklo. |
|
| 22 |
|
| Kad ir ką darysi, jie tau padės; kai gulsiesi miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi bendraus. |
|
| 23 |
|
| Juk įsakymas yra žiburys, mokymas – šviesa, o drausmės pamokymai – gyvenimo kelias; |
|
| 24 |
|
| jie apsaugos tave nuo palaidos moters, nuo svetimautojos vilionių. |
|
| 25 |
|
| Negeisk jos grožio savo širdyje, nesileisk užburiamas jos žvilgsnių, |
|
| 26 |
|
| nes kekšei atlyginti užtenka duonos kepalo, o svetima žmona yra spąstai žmogaus gyvasčiai. |
|
| 27 |
|
| Argi gãli žmogus užsikurti ugnį sterblėje, nesudegindamas savo drabužių? |
|
| 28 |
|
| Argi gali jis vaikščioti žarijomis, nenusvildamas kojų? |
|
| 29 |
|
| Taip nutinka žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona; kas ją paliečia, tas neliks nenubaustas. |
|
| 30 |
|
| Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia, kad numalšintų alkį. |
|
| 31 |
|
| Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai ir atiduoti visą savo namų turtą. |
|
| 32 |
|
| Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save. |
|
| 33 |
|
| Jis susilauks antausių ir nemalonės, niekada nebus ištrinta jo gėda, |
|
| 34 |
|
| nes pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį, ir keršto pagautas jis nesivaldo. |
|
| 35 |
|
| Išpirkos jis nepriims, o kyšio, net didžiausio, atsisakys. |
|
|
|
|