Tegyvena Moabo benamiai pas tave, būk jiems prieglobstis nuo grobiko“. Kai pasibaigs siautėjimas, liausis plėšikavimas, ir niokotojai pasitrauks iš krašto,
Hešbono atšlaičių vynuogynai ir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti, nors jų raudonos kekės kadaise ir nugirdė tautų viešpačius, nors kadaise jie raizgėsi iki pat Jazero ir driekėsi per dykumą, nors kadaise jų šakos plėtojosi ir tiesėsi anapus jūros.
Todėl verkiu Sibmos vynmedžių, lygiai kaip verkiu Jazero. Laistau tave ašaromis, o Hešbóne ir Eleale, nes tavo vasaros vaisius ir pjūtį užgožė kovos šūksniai.
Iš sodų prapuolė džiaugsmas ir linksmybė, vynuogynuose nebėra dainų ir džiugaus klegesio, vyno spaudyklose nėra kam traiškyti kekių; nutilo vynuogių rinkėjų garsai.
Dabar VIEŠPATS sako: „Po trejų metų – samdinio metų – Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas“.