Štai Viešpats siunčia drąsų galiūną. Kaip audra su kruša, kaip nusiaubianti vėtra, kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus, jis viską sulygina su žeme.
o didingo jo grožio vystančiai gėlei, žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos, nutiks tas pat, kas per anksti prisirpusiai figai: kas ją pastebės, tas ir praris, vos spėjęs paimti į ranką.
Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno, klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo. Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo, gerai įkaušę nuo vyno. Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo, jie klysta regėdami ir klumpa spręsdami bylą.
Jie skundžiasi manimi ir sako: „Ką nori jis pamokyti? Kam nori paaiškinti savo apreiškimą? Mažyliams, ką tik nujunkytiems, ką tik nuo krūties atitrauktiems?
Tad toks jiems bus VIEŠPATIES žodis: „Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!“ – kad eitų ir griūtų aukštielninki, kad būtų sugniuždyti, įvilioti į spąstus ir pagauti.
Kadangi sakote: „Sandorą sudarėme su mirtimi, sutartį sudarėme su Šeolu; atšniokštęs nuožmusis tvanas mūsų nepasieks, nes mele radome prieglaudą, apgaulėje – slėptuvę“.
Todėl Viešpats DIEVAS taip kalba: „Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės.
VIEŠPATS pakils, kaip pakilo ant Peracimų kalno, ir rū̃staus, kaip rūstavo Gibeono slėnyje, kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, – savo nepaprastą užmojį, kad užbaigtų darbą, neįprastą darbą!
Dabar jau liaukitės šaipęsi, kad nesuveržtų jūsų pančiai dar stipriau, nes išgirdau iš Viešpaties, paties Galybių DIEVO, jog visam kraštui lemta būti sunaikintam.