Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą, nėra, kas teisingai gintųsi teisme. Visi remiasi niekybėmis ir meluoja, vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą.
Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai.
Teisumu jis apsivilko kaip šarvais, išganymo šalmą užsidėjo ant galvos. Rūstybės drabužiai – jo apdaras, o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste.
„Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, – sako VIEŠPATS. – Mano dvasia, esanti virš tavęs, nuo tavęs nepasitrauks, ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas, liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose ir tavo palikuonių lūpose, – sako VIEŠPATS, – dabar ir per amžių amžius!