Nuėjau vėl prie Perato, susiieškojau ir pasiėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs!
Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaujanti ir juos garbinanti, taps kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka.
Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, – tai VIEŠPATIES žodis, – idant jie būtų mano tauta, garsintų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti.“
„Perduok jiems ir šį žodį: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. ‹Vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno!› Jeigu jie tau atsakys: ‹Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?› –
pasakyk jiems: ‹Taip kalba VIEŠPATS. Saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus: karaliùs, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones.
Sudaužysiu juos vieną į kitą, senus ir jaunus drauge, – tai VIEŠPATIES žodis. – Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas – niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau›’“.
„Teikite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kol dar nesutemo, kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų, kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa, nepersimainė į tamsius debesis.
Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio, išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo. Be perstojo plūs mano akys ašaromis, nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį.
Tavo svetimavimą, tavo gašlų žvengimą, tavo begėdišką pasileidimą, jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose. Ak, vargas tau, Jeruzale, nes tu nenori būti švari! Kiek ilgai?“