jį ten buvo įkalinęs Judo karalius Zedekijas. Karalius sakė: „Kaip tu drįsti pranašauti: ‘Štai ką sako VIEŠPATS. Tikėk manimi, šį miestą atiduosiu Babilono karaliui; jis užims jį.
Nė Judo karalius Zedekijas neištrūks iš chaldėjų nagų, nes jis bus tikrai atiduotas Babilono karaliui į rankas. Veidas į veidą su juo susitiks, akis į akį su juo matysis.
Ir kaip VIEŠPATS buvo sakęs, mano pusbrolis Hanamelis atėjo pas mane į sargybos būstą ir tarė man: ‘Prašom pirkti mano lauką Anatote, Benjamino žemėje, nes būdamas artimiausias giminaitis, tu turi paveldėjimo ir atpirkimo teisę. Nusipirk jį’. Tuomet aš supratau, kad tai buvo tikrai VIEŠPATIES žodis.
ir matant mano pusbroliui Hanameliui, visiems pirkimo sutartį pasirašiusiems liudytojams ir visiems judėjams, kuriems tuo metu pasitaikė būti sargybos būste, įdaviau ją Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui Baruchui.
‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Paimk šias sutartis – tai yra užantspauduotąją pirkimo sutartį ir atvirąją – ir įdėk jas į molinį indą, kad ilgai išliktų,
Tu lydi ištikima meile iki tūkstantosios kartos ir atmoki už tėvų kaltę pilnu saiku jų vaikams. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS,
didis užmoju ir galingas darbais, kurio akys atviros visam, ką mirtingieji žmonės daro, kad atlygintum kiekvienam žmogui pagal jo elgesį ir jo darbų vaisius!
Jie atėjo ir paveldėjo jį, bet tavo balso neklaũsė ir tavo Įstatymo nesilaikė. Ką buvai jiems įsakęs daryti, to jie nedarė. Todėl tu siuntei jiems visą šitą nelaimę.
Žiūrėk! Apgulos pylimai jau parengti miestui paimti. Dabar per kalaviją, badą ir marą miestas jau yra jį puolančių chaldėjų rankose. Kuo grasinai, tai ir įvyko. Tikrai tu tai matai!
Kariaujantys su šiuo miestu chaldėjai įsiverš, padegs miestą, pavers pelenais jį drauge su namais, ant kurių stogų buvo deginami smilkalai Baalui ir aukojamos liejamosios atnašos svetimiems dievams, kad mane supykdytų.
Juk ir izraelitai, ir judėjai nuo jaunystės tedarė vien tai, kas pikta mano akyse. Tikrai izraelitai tik pykdė mane savo rankų darbais, – tai VIEŠPATIES žodis. –
už visas blogybes, kurias padarė, kad pykdytų mane, izraelitai ir judėjai – jie, jų karaliai, didžiūnai, kunigai, pranašai, Judo ir Jeruzalės gyventojai.
Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben Hinomo slėnyje, kad turėtų kur aukoti savo sūnus ir dukteris Molechui ir užtrauktų Judui nuodėmę, nors aš to jiems niekada neįsakiau. Man nė į galvą neatėjo, kad jie darytų tokias baisybes!“
Todėl dabar taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šį miestą, kuris, kaip jūs sakote, kalaviju, badu ir maru atiduodamas Babilono karaliui į rankas:
„Štai surinksiu juos iš visų kraštų, į kuriuos buvau išblaškęs savo pykčiu, įniršiu ir didžiu užsidegimu. Parvesiu juos į šią vietą ir čia saugiai apgyvendinsiu.
Sudarysiu su jais amžiną Sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų.
Kai sugrąžinsiu jų tremtinius, laukai bus perkami už pinigus, pirkimo sutartys sudaromos ir užantspauduojamos, kviečiami liudytojai Benjamino žemėje, Jeruzalės priemiesčiuose, Judo miestuose, kalnynų, Šefelos ir Negebo miestuose“, – tai VIEŠPATIES žodis.