[Kai Jeruzalė buvo paimta,] visi Babilono karaliaus pareigūnai atėjo ir susėdo Viduriniuose vartuose: Nergal Sareceras Samgaras, rab saris Nebusarsechimas, rab magas Nergal Sareceras ir visi kiti Babilono karaliaus pareigūnai.
Judo karalius Zedekijas ir visi jo kariai pamatę juos pabėgo, palikdami miestą nakčia karaliaus sodo keliu pro vartus tarp dviejų sienų. Jie spruko keliu link Arabos.
Bet chaldėjų būrys juos vijosi ir tyrlaukiuose prie Jericho pasivijo Zedekiją. Paėmę į nelaisvę, nuvedė jį į Riblą Hamato krašte, pas Babilono karalių Nebukadnecarą, kuris padarė nuosprendį.
Galų gale karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į Babilono tremtį gyventojus, išlikusius mieste, drauge su perbėgusiais pas jį ir įgudusių amatininkų likučiais.
Bet kai ką iš vargšų, neturinčių jokios nuosavybės, karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paliko Judo krašte ir dar paskyrė jiems vynuogynų ir laukų.
Taigi karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas drauge su rab sariu Nebušazbanu, rab magu Nergal Sareceru ir visais Babilono karaliaus didikais pasiuntė žmonių,
įsakydami paimti Jeremiją iš sargybos kiemo būsto. O šie patikėjo Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui grąžinti jį namo. Taip jis liko tarp savo tautiečių.
„Eik ir pasakyk kušitui Ebed Melechui: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tikėk manimi! Aš tuojau įvykdysiu žodžius, kuriuos kalbėjau tam miestui jo nelaimei, o ne palaimai. Tą dieną viskas įvyks tavo paties akivaizdoje.
Būk tikras, kad tave išgelbėsiu; nuo kalavijo tu nežūsi! Tavo gyvybė bus išgelbėta kaip karo laimikis, nes tu manimi pasitikėjai, – tai VIEŠPATIES žodis’“.