Apie Amoną. Taip kalba VIEŠPATS: „Argi netùri sūnų Izraelis? Nejau jam nėra įpėdinio? Kodėl gi Milkomas atėmė paveldą iš Gado, ir jo tauta apsigyveno Gado miestuose?
Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš paskelbsiu karo šūkį prieš Amono Rabatą. Ji taps griuvėsių krūva, jos kaimai bus naikinami ugnimi. Izraelis paveldės tuos, kurie buvo atėmę iš jo paveldą, – sako VIEŠPATS. –
Klyk, Hešbone, nes Ajas buvo sunaikintas! Šaũkite, Rabatos dukterys, apsijuoskite ašutine, raudokite, čaižykite save rimbais, nes Milkomas išeina į tremtį drauge su savo kunigais ir didžiūnais!
Tikėk manimi, atvesiu prieš tave siaubą iš visų pusių, – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, – būsite išblaškyti, kiekvienas sau, ir nebus kam suburti pabėgėlių.
Bet aš, aš pats apnuoginau Ezavą, atidengiau jo slaptuosius guolius; nebėra kur jam slėptis. Išnaikinti ir jo palikuonys, ir giminės, ir kaimynai; jo nebėra!
Dargi pats savimi prisiekiau, – tai VIEŠPATIES žodis, – Bocra taps siaubo reginiu ir pajuokos daiktu, týrais, keiksmažodžiu, o visi jos miestai – amžinais griuvėsiais“.
Siaubas, kurį sukėlei, ir tavo įžūli širdis apgavo tave, tave, gyvenančią Uolos plyšiuose, įsikibusią į kalno viršūnę. Nors kaip erelis aukštai sau lizdą krauni, nulaipinsiu tave žemyn“, – tai VIEŠPATIES žodis.
Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą, aš staiga juos iš ten išvaikysiu ir pavesiu ją savo išrinktajam! Juk kas man prilygs? Kas patrauks mane į teismą? Koks ganytojas galėtų prieš mane atsilaikyti?“
Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį, kaip jis užsimojo prieš Edomą, ką nusprendė dėl Temano gyventojų: „Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius, net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!“
Tikėk manimi! Kaip erelis jis pakils ir šaus žemyn, išskleidęs sparnus virš Bocros. Tą dieną Edomo galiūnų drąsa bus kaip drąsa moters gimdymo skausmuose. Apie Damaską.
Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Babilono karalius Nebukadnecaras, taip kalba VIEŠPATS: „Pakilkite, žygiuokite prieš Kedarą, sunaikinkite rytiečius!
Bėkite! Sprukite toli, slėpkitės giliai olose, Hacoro gyventojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes Babilono karalius Nebukadnecaras užsimojo prieš jus, apsisprendė prieš jus!
Pakilkite! Žygiuokite prieš tautą, gyvenančią jaukiai ir saugiai, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji neturi nei vartų, nei velkių, ji gyvena viena nuošaliai.
Jų kupranugariai taps grobiu, jų gaũsios galvijų bandos – karo laimikiu. Atiduosiu vėjams tuos vyrus skustais smilkiniais, siųsiu jiems pražūtį iš visų pusių! – tai VIEŠPATIES žodis. –
Padarysiu, kad elamitai drebės nuo savo priešų, nuo ieškančių jų gyvybės. Užtrauksiu jiems nelaimę, savo degantį įniršį, – tai VIEŠPATIES žodis. – Siųsiu jiems iš paskos kalaviją, kol visiškai juos sunaikinsiu.