Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS! Miẽste, kuris pralieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kuris dirbdiniesi stabus, kad taptumei nešvarus!
Tu kaltas dėl kraujo, kurį praliejai savo viduje, tu pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visų kraštų pajuoka.
Pas tave imami kyšiai, kad būtų pralietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, daraisi sau naudos skriausdamas artimą ir pamiršai mane, – tai Viešpaties DIEVO žodis.
Kaip surenkamas sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ugnis, kad jie būtų ištirpdyti, taip surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, įmesiu jus ir ištirpdysiu.
Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa, neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirti to, kas tyra, nuo to, kas netyra. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, ir aš jų niekinamas.
Pranašai tinkuoja tinku be šiaudų, mato tuščius regėjimus ir buria melą sakydami: ‹Taip kalba Viešpats DIEVAS ›, – nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo.