‘‘Kai, mesdami burtus, dalinsitės kraštą, pirmiausia paskirkite dalį to krašto kaip šventą auką Viešpačiui. Tas šventas žemės plotas turi būti dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio ir dešimties tūkstančių nendrių pločio.
Iš šito ploto šventyklai skirkite penkių šimtų nendrių ilgio ir tokio pat pločio keturkampį sklypą ir aplink jį palikite laisvą penkiasdešimties uolekčių pločio plotą.
Prie šventojo sklypo skirkite penkių tūkstančių nendrių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių nendrių ilgio sklypą miestui; jis priklausys visam Izraeliui.
Kunigaikščiui skirkite žemės plotą abiejose pusėse, prie šventojo ploto ir prie miesto nuosavybės, vakarų ir rytų pusėje. To žemės ploto ilgis atitiks vienos Izraelio giminės žemės ploto ilgiui nuo vakarų iki rytų.
Taip sako Viešpats Dievas: ‘‘Izraelio kunigaikščiai, užtenka smurto ir priespaudos! Vykdykite teismą ir teisingumą, neatimkite iš mano tautos jos nuosavybės.
Kunigaikščio pareiga yra parūpinti: deginamąją, duonos ir geriamąją auką šventėms, jauno mėnulio dienoms, sabatams, taip pat aukas už nuodėmę, padėkos ir sutaikinimo aukas’‘.
Kunigaikštis kiekvieną šventės dieną duos deginamajai aukai Viešpačiui septynis sveikus jaunus veršius ir septynis avinus ir kas dieną po ožį aukai už nuodėmę.
Septinto mėnesio penkioliktą dieną, šventės metu, jis turi septynias dienas parūpinti tą patį: auką už nuodėmę, deginamąją auką, duonos auką bei aliejaus’‘.