Trečiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltšacaru, buvo apreikšta. Apreiškimas buvo neabejotinas ir susijęs su dideliu mūšiu. Jis suprato tą apreiškimą po to, kai gavo paaiškinimą per regėjimą.
Jo kūnas buvo tarsi chrizolitas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o žodžių garsas – tarsi žmonių minios ūžesys.
‘Danieliau, brangusis žmogau, – tarė jis man, – gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos sakau! Atsistok, nes aš atsiųstas pas tave’. Jam tariant šiuos žodžius drebėdamas atsistojau.
Tuomet jis tęsė: ‘Nebijok, Danieliau, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.
Bet Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, man padėti atėjo Mykolas, vienas iš vyriausių didžiūnų. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu
Tuomet kažkas panašus į žmogų palietė mano lūpas. Atvėriau lūpas ir tariau stovinčiam prieš mane: ‘Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis.
Jis tarė: ‘Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!’ Jam bekalbant, sustiprėjau ir tariau: ‘Kalbėk, mano viešpatie, nes davei man jėgų’.
Tuomet jis paklausė: ‘Ar žinai, dėl ko atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti prieš Persijos didžiūną. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas.