Pakėliau akis ir pamačiau palei upę stovintį aviną. Jis turėjo du ragus. Abu ragai buvo ilgi, bet vienas ilgesnis už kitą, nors ilgasis ir vėliau išdygęs.
Aš mačiau aviną, badantį ragais į vakarus, šiaurę ir pietus. Visi žvėrys buvo bejėgiai jam pasipriešinti, nebuvo nė vieno, kas būtų galėjęs išsigelbėti iš jo galybės. Jis darė, kas jam patiko, ir tapo galingas.
Aš mačiau, kaip jis pasiekė aviną ir niršo ant jo, smogė avinui ir nulaužė jam abu ragus. Avinas buvo bejėgis jam pasipriešinti. Parbloškęs aviną ant žemės, jis trypė jį kojomis, ir nebuvo nieko, kas būtų galėjęs išgelbėti aviną iš jo galybės.
Ožys tapo nepaprastai galingas, bet jam esant pačioje galybėje jo didysis ragas buvo nulaužtas, o vietoj jo išdygo keturi iškilūs ragai, atsukti į keturis padangių vėjus.
Išgirdau kalbant šventąjį, o kitas šventasis kreipėsi į tą nepažįstamą kalbantįjį: „Kiek ilgai tęsis šio regėjimo įvykiai, susiję su kasdiene deginamąja auka, siaubą keliančia nuodėme, šventyklos ir Galybių trypimu?“
Jis priėjo arti vietos, kur aš stovėjau. Jam priėjus, mane apėmė baimė, ir aš puoliau kniūbsčias ant žemės. Bet jis tarė man: „Suprask, žmogau, kad tai regėjimas apie baigmės metą“.
Jis bus stiprus ir galingas, nors ir ne savo jėga, ir neš baisų sunaikinimą. Visa, ką jis darys, jam seksis; jis sunaikins galingas tautas ir šventuosius, Dievo tautą.
Dėl savo klastingumo jis sėkmingai naudosis apgaule ir bus įžūlios širdies. Be įspėjimo jis sunaikins daugelį ir pakils net prieš vadų Vadą, bet bus palaužtas, ir tai ne žmonių rankomis.
Aš, Danielius, pasijutau blogai ir sirgau keletą dienų. Paskui atsikėliau ir rūpinausi karaliaus reikalais. Bet jaučiau regėjimo baimę ir jo nesupratau.