O Izraelio vaikų bus kaip jūros smilčių, kurių negalima nei paseikėti, nei suskaičiuoti. Vis dėlto, užuot sakius: „Jūs nesate mano tauta!“ — jiems bus sakoma: „Gyvojo Dievo vaikai“.
Antraip aš ją išrengsiu nuogai, paliksiu, kokia ji buvo gimimo dieną, padarysiu ją panašią į dykumą, paversiu ją tyrlaukiais ir leisiu jai mirti nuo troškulio.
Taip! Jų motina buvo kekšė, ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi. „Eisiu paskui savo meilužius, — sakė ji, — nes gaunu iš jų duonos ir vandens, vilnų ir linų, aliejaus ir gėrimo“.
Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet nepasivys, ieškos jų, bet neras. Tuomet ji tars sau: „Eisiu, grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar“.
Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė: „Tai mano atlygis, kurį man davė meilužiai“. Paversiu juos brūzgynais, ir laukiniai žvėrys juos nuės.
Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus; išsidabinusi auskarais ir puošmenomis ji ėjo paskui savo meilužius ir pamiršo mane, — tai VIEŠPATIES žodis.
Ten atiduosiu jai vynuogynus, o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji atsilieps man kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.
Sudarysiu tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, suteiksiu jiems ramų ir saugų poilsį.