O VIEŠPATIE, aš išgirdau tavo kalbą ir išsigandau; o VIEŠPATIE, atgaivink savo darbą tarp metų, duok pažinti metų tarpe; užsirūstinęs atsimink gailestingumą.
Ar VIEŠPATS buvo nepatenkintas prieš upes? Ar tavo pyktis buvo prieš upes? Ar tavo rūstybė buvo prieš jūrą, kad važiavai savo žirgais, savo išgelbėjimo vežimais?
Kai išgirdau, drebėjo mano pilvas; nuo balso virpėjo mano lūpos; pūvinys įsimetė į mano kaulus, ir aš drebėjau savyje, kad ilsėčiausi bėdos dieną; kai jis ateis aukštyn pas tautą, jis įsiverš pas juos su savo pulkais.
Nors figmedis nežydės ir nebus vaisių vynmedžiuose; alyvmedžio triūsas apvils, ir laukai neduos maisto; kaimenė bus iškirsta iš aptvaro, ir nebus bandos tvartuose;
VIEŠPATS Dievas – mano stiprybė, jis padarys mano kojas kaip elnių ir vedžios mane mano aukštumose. Vyriausiam giesmininkui mano styginiais instrumentais.