Nė aš daugiau nebepasigailėsiu krašto gyventojų, – tai VIEŠPATIES žodis. – Tikėk manimi, atiduosiu juos, kiekvieną jų, jo kaimynui ir jo karaliui į nagus. Jie nusiaubs žemę, bet iš jų rankų aš negelbėsiu nė vieno“.
Taigi dėl avių pirklių naudos aš tapau piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Pasiėmiau dvi lazdas, vieną pavadinau „Malone“, o kitą – „Vienybe“ ir rūpinausi avimis.
Bet VIEŠPATS man tarė: „Įmesk tai į iždą, šią šaunią kainą, kuria buvau jų įvertintas“. Paėmęs trisdešimt sidabro šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose.
nes aš, tikėk manimi, išugdysiu krašte piemenį, kuris nesirūpins žūvančiomis, neieškos paklydusiųjų, negydys sergančiųjų ir nemaitins sveikųjų, bet ris riebiųjų mėsą ir net plėš jų nagus.
Ak, mano niekam tikęs piemenie, tu nesirūpini kaimene! Teužgauna kalavijas jam ranką ir dešinę akį! Tenudžiūsta visiškai jo ranka, teapanka jo dešinė akis!“