Galbūt tarp jūsų yra koks vyras ar moteris, ar kokia kiltis, ar kokia giminė, kurių širdis net šiandien gręžiasi nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, eiti ir garbinti anų tautų dievus. Galbūt [jumyse] yra šaknis, želdinanti nuodingas piktžoles ir metėles.
Jei toks žmogus, išklausęs šios priesaikos žodžių, laikytų save esant atsparų ir širdyje girtųsi: ‘Esu saugus, nors ir seku savo širdies norus’, jis užtrauktų nelaimę ir drėgnai dirvai, ir sausai žemei.
VIEŠPATS jam niekuomet neatleis, nes VIEŠPATIES įniršis ir pavydulingumas suliepsnos prieš jį. Visi prakeikimai, užrašyti šioje knygoje, nužengs ant jo, ir VIEŠPATS ištrins jo vardą po dangumi.
Stebėsis vėlesnės kartos – po jūsų gimę vaikai bei svetimtaučiai, atėję iš tolimo krašto, ir matys šio krašto nelaimes ir ligas, kuriomis VIEŠPATS bus jį ištikęs.
Visa jo žemė išdeginta siera ir druska, neapsėta, niekas neauga, nedygsta jokia žolė, sunaikinta kaip Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimai, kuriuos VIEŠPATS sunaikino savo pykčio įniršyje.
Tai, kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Įstatymo žodžių.