Judas kreipėsi į brolišką Simeono giminę: „Eikš su manimi į burtų keliu man tekusią žemę ir kovokime su kanaaniečiais. Po to aš žygiuosiu su tavimi į burtų keliu tau tekusią žemę“. Ir Simeonas žygiavo su juo.
Adoni Bezekas sakė: „Septyniasdešimt karalių nukirstais rankų nykščiais ir didžiaisiais kojų pirštais rankiodavo liekanas po mano stalu. Kaip aš padariau, taip ir man Dievas atmokėjo!“ Jis buvo nuvestas į Jeruzalę ir ten mirė.
Ji atsakė: „Duok man dovaną! Kadangi pasodinai mane į Negebo žemę, duok man ir vandens šaltinių“. Kalebas davė jai aukštutinius ir žemutinius vandens telkinius.
Kainito Hobabo, Mozės uošvio, palikuonys nuėjo su Judo žmonėmis iš Palmių miesto į Judo dykumą prie Arado Negebe. Bet vėliau jie nuėjo ir įsikūrė tarp amalekiečių.
Manasas neišvarė gyventojų nei iš Bet Šeano ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Taanacho ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Doro ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Ibleamo ir jam pavaldžių gyvenviečių, nei iš Megido ir jam pavaldžių gyvenviečių. Kanaaniečiai ir toliau gyveno toje srityje.
Naftalis neišvarė nei Bet Šemešo gyventojų, nei Bet Anato gyventojų, bet įsikūrė tarp krašto gyventojų kanaaniečių. Tačiau Bet Šemešo ir Bet Anato gyventojai turėjo eiti lažą.