O Gileado žmona pagimdė jam sūnų̃. Užaugę Gileado žmonõs sūnūs išvarė Iftachą. Jie sakė jam: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus“.
Bet Iftachas atsakė Gileado seniūnams: „Argi ne patys mane atmetėte ir išvarėte iš tėvo namų? Tad kaip galite pas mane ateiti dabar, kai esate bėdoje?“
Gileado seniūnai sakė Iftachui: „Todėl dabar ir kreipiamės į tave, idant eitum su mumis, kovotum su amonitais ir būtum mūsų – visų Gileado gyventojų – galva“. –
Iftacho pasiuntiniams Amono karalius atsakė: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas iš Egipto, atėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir iki pat Jordano. Dabar grąžink jį geruoju“.
Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, tardamas: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą’, – bet Edomo karalius nenorėjo klausyti. Jis siuntė juos ir pas Moabo karalių, bet ir šis atsisakė. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.
Tada jie keliavo per dykumą, aplenkdami Edomo kraštą bei Moabo kraštą, ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą, kol įsirengė stovyklą kitoje Arnono pusėje. Į Moabo žemę jie niekada neįžengė, nes Arnonas buvo Moabo riba.
Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną – Hešbono karalių. Izraelis sakė jam: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą iki mano žemės’.
Bet Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir neleido pereiti per savo žemę. Sutelkęs visą savo kariuomenę, jis pasistatė stovyklą prie Jahcos ir kovojo su Izraeliu.
O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną bei visą jo kariuomenę į rankas Izraeliui, ir jie nugalėjo. Taip Izraelis paveldėjo visą tenai gyvenusių amoritų kraštą.
Izraeliui gyvenant Hešbone bei jam pavaldžiose gyvenvietėse, Aroere bei jam pavaldžiose gyvenvietėse ir visuose miestuose netoli Arnono tris šimtus metų, kodėl neišlaisvinai jų per tą laiką?
kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką“.
Sugrįžęs į savo namus Micpoje, Iftachas žiūri: jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienturtė; išskyrus ją, neturėjo kito – nei sūnaus, nei dukters.
Be to, ji tarė savo tėvui: „Suteik man šią malonę: skirk du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę“. –