Bet Nahašas Amonitas atsakė: „Tik šitaip sudarysiu su jumis sandorą, būtent: išlupdamas kiekvienam jūsų dešinę akį! Šitaip užtrauksiu gėdą visam Izraeliui!“
Jabešo seniūnai sakė jam: „Duok mums septynias dienas atsikvėpti, kad galėtume pasiųsti pasiuntinius į visą Izraelį. Jei neatsiras, kas mus gelbėtų, mes tau pasiduosime“.
Kaip tik tuo metu, varydamas jaučius, iš laukų sugrįžo Saulius. „Kodėl žmonės verkia?“ – klausė Saulius. Jie pakartojo jam žinią apie Jabešo gyventojus.
Paėmęs jungo jaučius, jis sukapojo juos į gabalus ir išsiuntinėjo per pasiuntinius po visą Izraelio žemę su įspėjimu: „Taip bus padaryta su jaučiais kiekvieno, kuris tik neateis sekti paskui Saulių ir Samuelį!“ VIEŠPATIES baimė apėmė žmones, ir jie atėjo visi kaip vienas.
Kitą dieną Saulius išdėstė kariuomenę trim būriais. Rytmečio sargybos metu jie įsiveržė į stovyklą ir tol kirto amonitus, kol įkaito diena. Išlikę gyvi buvo taip išblaškyti, kad niekur neliko dviejų vienoje vietoje.
Tada visi žmonės nuėjo į Gilgalą ir ten, Gilgale, VIEŠPATIES akivaizdoje paskelbė Saulių karaliumi. Ten jie atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje bendravimo aukas; ten Saulius ir visi izraelitai šventė su didžiu džiaugsmu.