Ir Ona melsdamasi tarė: „Mano širdis džiaugiasi VIEŠPATYJE, mano ragas išaukštintas VIEŠPATYJE; mano burna plačiai atsivėrė prieš mano priešus; nes džiaugiuosi tavo išgelbėjimu.
Jis pakelia iš dulkių beturtį ir iš mėšlo krūvos išaukština elgetą, kad juos pasodintų tarp kunigaikščių ir duotų jiems paveldėti šlovės sostą; nes žemės stulpai yra VIEŠPATIES, ir ant jų jis pastatė pasaulį.
VIEŠPATIES priešininkai bus sutrupinti; jis griaudės ant jų iš dangaus; VIEŠPATS teis žemės pakraščius; jis duos stiprybės savo karaliui ir išaukštins savo pateptojo ragą“.
Ir tų kunigų paprotys su tauta buvo, kad, kai kas nors aukodavo auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas su trišake mėsos šakute savo rankoje;
ir įsmeigdavo ją į kaistuvą ar į katilą, ar į virintuvą, ar į puodą; viską, ką iškeldavo mėsos šakutė, pasiimdavo kunigas. Taip jie darė Šilojuje visiems izraelitams, kurie ten ateidavo.
Be to, prieš jiems sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir sakydavo tam, kuris aukoja: „Duok mėsos, pakepti kunigui; nes jis neims iš tavęs virtos mėsos, tik žalią“.
O jei jam kas sakydavo: „Tegul jie dabar sudegina taukus, o paskui pasiimk, kiek geidžia tavo siela“; tada jis jam atsakydavo: „ Ne; dabar man ją duok; o jei ne, paimsiu ją prievarta“.
Ir Elis laimino Elkaną ir jo žmoną, ir tarė: „VIEŠPATS tau teduoda sėklą iš šitos moters už paskolą, kuri yra paskolinta VIEŠPAČIUI“. Ir jie ėjo į savo namus.
Na, o Elis buvo labai senas ir girdėjo viską, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui; ir kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susirinkimo padangtės durų.
Jei vienas nusideda prieš kitą, teisėjas jį teis; bet jei kas nusideda prieš VIEŠPATĮ, kas už jį maldaus?“ Tačiau jie neklausė savo tėvo balso, nes VIEŠPATS norėjo juos nužudyti.
Ar aš jį išsirinkau iš visų Izraelio genčių būti mano kunigu, kad aukotų ant mano aukuro, kad degintų smilkalus, kad nešiotų efodą mano akivaizdoje? Ar aš daviau tavo tėvo namams visas Izraelio vaikų ugnies aukas?
Kodėl spardote mano aukas ir mano aukojimus, kuriuos įsakiau savo buveinėje; ir kodėl gerbi savo sūnus labiau už mane, kad penėtumėtės pačiomis geriausiomis iš visų mano tautos Izraelio aukų?’
Todėl VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo tėvo namai turi vaikščioti mano akivaizdoje per amžius’; bet dabar VIEŠPATS sako: ‘Tai tebūna toli nuo manęs; nes tuos, kurie mane gerbia, aš pagerbsiu, o tie, kurie mane niekina, bus paniekinti.
O tavo žmogus, kurio neatkirsiu nuo savo aukuro, bus tam, kad temdytų tavo akis ir liūdintų tavo širdį; ir visas tavo namų prieaugis mirs pačiame savo jėgų žydėjime.
O aš sau prikelsiu ištikimą kunigą, kuris darys pagal tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse; ir aš jam pastatysiu tvirtus namus; ir jis vaikščios mano pateptojo akivaizdoje per amžius.
Ir įvyks, kad, kas tik bus išlikęs tavo namuose, ateis ir nusilenks prieš jį už sidabrinį ir duonos kąsnelį ir tars: Paskirk mane, meldžiu tave, į vieną iš kunigų pareigų, kad valgyčiau gabalėlį duonos’“.